Kultūros paslaugų prieinamumo žmonėms su negalia didinimas

Problema

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad visuomenėje vyrauja idėja, kad kultūra skirta visiems. Jei ne kurti, tai bent ja domėtis, ją pažinti ir dalyvauti. Kultūra ir kūrybiškumas yra vieni svarbiausių Europos projekto elementų. Kultūra formuoja mūsų tapatybę, siekius ir ryšius su kitais žmonėmis ir pasauliu. Vis dėlto, kultūros įtraukties ir prieinamumo klausimas išlieka labai svarbus ir aktualus šių dienų realijoms, kai dėmesys nukrypsta į žmones su negalia Lietuvoje. Nors Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM (toliau – NRD) savo internetinėje svetainėje skelbia 96 įvairius teisės aktus (iš jų 9 įstatymus), kurie reglamentuoja neįgaliųjų teisių užtikrinimą, integraciją, lygių galimybių užtikrinimą Lietuvoje, nei vienas iš šių teisės aktų nėra skirtas vien tik neįgaliųjų dalyvavimo kultūroje ar kultūros prieinamumo klausimams reglamentuoti. Kyla klausimas, ar teisė į dalyvavimą kultūriniame gyvenime nėra Lietuvoje lygiaverčiai vertinama su kitomis teisėmis? Net jei žvelgtume į dalyvavimą kultūros gyvenime kaip į horizontalųjį prioritetą, kuris integruotai yra reglamentuojamas LR įstatymuose, ar tai užtikrina neįgaliųjų kultūrinę įtrauktį ir prieinamumą? Ar kultūros kaip tapatybės formuotojo rolė tampa ne tokia svarbi žmonėms su negalia?

Lietuva, 2010 m. ratifikavusi Neįgaliųjų teisių konvenciją, įsipareigoja ne tik užtikrinti lygias neįgaliųjų teises ir orumą bei šviesti visuomenę apie neįgaliųjų galimybes ir pasiekimus, tačiau ir užtikrinti 30-ajame straipsnyje nurodytą kultūros bei kultūrinių paslaugų prieinamumą.

Kultūros įstaigų ir žmones su negalia vienijančių nevyriausybinių organizacijų atstovai 2017 m. vykdytoje apklausoje nurodė, kad kino ir teatro pritaikymas žmonių su negalia poreikiams šiuo metu yra prasčiausias. Lietuvos kino teatruose, festivaliuose, televizijoje rodomi filmai, ypatingai nacionaliniai, nėra pritaikomi žmonių su sensorine negalia poreikiams. Pavyzdžiui, jie neturi garsinio vaizdavimo, nėra subtitruojami spec. subtitrais, nurodančiais garsus, muziką ir kt. Lietuviškas kinas apskritai nėra subtitruojamas. Didžioji dalis animacijos, skirtos vaikams, yra įgarsinta, tačiau vaikams su klausos negalia yra būtinas vertimas į gestų kalbą (ne titravimas), nes vaikai dar gali nemokėti ar prastai skaityti. Todėl žmonėms su klausos ir regos negalia nėra užtikrinamas kultūros prieinamumas ir pažeidžiamos jų visuotinės žmogaus teisės.

Tikslas

Atlikti žmonių su klausos ir regos negalia specialiųjų poreikių, praktinių ir teisinių kino pritaikymo galimybių analizę bei sukurti Lietuvai pritaikytą žmonių su negalia integracijos į kino paslaugas modelį bei pateikti rekomendacijas Kultūros Ministerijai dėl galimų problemos sprendimų būdų.

Projekto failai

Rezultatas

Dalyviai

2017/18

Asta Dumbrauskaitė