Nuo atliekų iki produktų: tekstilės panaudojimo Lietuvoje galimybės

Problema

Nuo 2025 m. sausio 1 d. savivaldybės privalo užtikrinti, kad gyventojai galėtų tekstilę atiduoti atskirai nuo kitų atliekų. Atskirai surenkamos tekstilės Lietuvoje daugėja: nuo beveik 4 tūkst. t 2020 m. iki 14,1 tūkst. t 2024 m. Vis dėlto didelė dalis tekstilės vis dar patenka į mišrias komunalines atliekas. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, per metus susidaro apie 50 tūkst. t tekstilės atliekų, iš jų apie 40 tūkst. t (78 proc.) patenka į mišrių komunalinių atliekų apdorojimo įrenginius. Ten tekstilė deginama arba, tikėtina, atsiduria sąvartynuose.

Surinkti tekstilę atskirai yra tik pirmas žingsnis. Dalį gaminių galima naudoti pakartotinai, tačiau dėvėti nebetinkamai, ypač mišrių pluoštų, tekstilei Lietuvoje trūksta perdirbimo pajėgumų ir rinkos. Šiuo metu perdirbamos daugiausia gamybinės tekstilės atliekos, pavyzdžiui, iš jų gaminamos pramoninės šluostės ir neaustinės medžiagos. Gamintojams dažnai apsimoka pirkti pigesnę pirminę žaliavą, o prievolės naudoti perdirbtą tekstilę jie neturi.

Situaciją keičia ES reikalavimai. Direktyva (ES) 2025/1892 numato išplėstinę tekstilės gamintojų atsakomybę. Jos nuostatas į nacionalinę teisę reikia perkelti iki 2027 m. birželio 17 d. Pakartotinai naudoti netinkama tekstilė turės būti perdirbama, o kai techniškai įmanoma, pirmenybė teikiama pluošto į pluoštą perdirbimui. Lietuvoje planuojamos investicijos į rūšiavimo ir perdirbimo įrangą, tačiau neaišku, kokius produktus iš Lietuvoje surenkamos tekstilės būtų realu gaminti ir kas juos pirktų. Užsienio šalių patirtis gali padėti rasti sprendimus, kurie leistų didesnę tekstilės atliekų dalį panaudoti šalies viduje kuriant produktus ir taip sukurti aukštesnę ekonominę vertę.

Tikslas

Projekto tikslas – pateikti sprendimus, kaip didesnę tekstilės atliekų dalį panaudoti šalies viduje.

Dalyviai

2026/27

Indrė Sinkevičiūtė