Prezidento kanceliarija

Bendru sutarimu link savivaldybių savarankiškumo stiprinimo

2020 m. kovo 9 d. - 2020 m. rugsėjo 4 d.

Problema

Esama socialinė ir ekonominė atskirtis tarp Lietuvos regionų ir jų viduje yra bene didžiausia per dvidešimt metų bei viena didžiausių Europos Sąjungoje. Į netolygų Lietuvos regionų vystymąsi 2020 m. ataskaitoje atkreipė dėmesį ir Europos Komisija – šiuo metu Sostinės regione BVP vienam gyventojui yra pasiekęs beveik 112 %, o kituose šalies regionuose tesiekia nuo 41 iki 77 % ES vidurkio. 2019 m. paskelbtame Savivaldybių gerovės indekse atskirų savivaldybių įvertinimas skiriasi ne procentais, bet kartais ir varijuoja tarp 6.2 balų (iš 10) Vilniuje m. ir 2.0 Ignalinos r.

Atsakinga ir į ekonominę plėtrą orientuota savivalda yra pirmasis Lietuvos regioninės politikos ramstis, nurodytas Regioninės politikos baltojoje knygoje 2017 – 2030 m. Atskirties mažinimas ir didesnis savivaldybių savarankiškumas yra ir vienas iš LR Prezidento bei XVII-osios Vyriausybės prioritetų. To svarba pažymėta ir šiuo metu rengiamame 2021–2030 m. Nacionaliniame pažangos plane, kuriame numatyta skatinti regionų plėtrą, tobulinti viešojo valdymo institucijų sistemą, vadovaujantis subsidiarumo principu išgryninti valstybės ir savivaldybių institucijų funkcijas ir atsakomybę. Poreikis įvertinti, kuriuo valdymo lygiu ir kokios rūšies funkcijas vykdant gyventojų poreikiai ir lūkesčiai būtų atliepti geriausiai, o viešieji finansai naudojami racionaliausiai, pabrėžiamas ir 2019 m. Valstybės kontrolės audite.

Šiame kontekste įgyvendinant regioninę politiką kyla iššūkis centralizuotas valstybės funkcijas derinti su decentralizacijos siekiais. Nors valstybės strateginiuose dokumentuose ir Vyriausybės programoje deklaruojamas siekis didinti savivaldybių savarankiškumą, tačiau tai neatsispindi savivaldybių funkcijų paskirstymo ir finansavimo bei biudžeto sudarymo ir skolinimosi politikoje. Remiantis 2019 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, esamas funkcijų ir finansavimo pasiskirstymas tarp Lietuvos centrinės valdžios ir vietos savivaldos rodo žemą fiskalinės decentralizacijos lygį. Savivaldybių išlaidos Lietuvoje vidutiniškai sudaro 23 % visų viešųjų išlaidų, tuo tarpu ES – 26 %, EBPO šalyse – 32 % (EBPO, 2018). Lėšos, skirtos savarankiškoms funkcijoms vykdyti, konsoliduotame valstybės ir savivaldybių biudžete tik apie 15 %, o pajamos iš savarankiškų mokesčių nesudaro net 10 % visų savivaldybių biudžeto pajamų. Savivaldybių biudžetai taip pat itin priklausomi nuo vieno finansinio šaltinio – GPM sudaro daugiau kaip 80 % savivaldybių biudžeto pajamų, o valstybės biudžeto dotacijos sudaro daugiau kaip 1/3 viso savivaldybių biudžeto.

Pagal Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, Lietuvoje taikoma itin griežta savivaldos skolinimosi taisyklė – savivaldybei galima pasiskolinti tik tiek, kiek grąžina einamaisiais metais senų skolų. Lietuva yra trečioje vietoje pagal ES fiskalinės drausmės indeksą.

Taip pat ribojama savivaldybių teisė disponuoti jų teritorijoje esančia valstybine žeme. Savivaldybėms pačioms negalint formuoti, nuomoti, tiesiogiai pasiūlyti sklypų potencialiems investuotojams yra ribojama galimybė pritraukti daugiau investicijų, nors pastarosios tiesiogiai koreliuoja su geresniais savivaldybių socialiniais – ekonominiais rodikliais (LR Bendrasis planas).

Šie ir kiti savivaldybių (finansinio) savarankiškumo ribojimai bei integralumo ir bendradarbiavimo tarp centrinio ir vietos lygių trūkumas trukdo joms veikti efektyviau, racionaliau naudoti valstybės finansus, užtikrinti kokybiškesnes paslaugas vietos gyventojams ir prisidėti prie regioninės atskirties mažinimo. Šių iššūkių sprendimas reikalauja centrinės valdžios institucijų ir vietos savivaldos glaudesnės nei iki šiol partnerystės, konstruktyvių diskusijų ir efektyvaus bendradarbiavimo, paremto lygiateisiškumu, savitarpio supratimu ir pasitikėjimu.